Žiemos vakarais, kol židinyje kaisdavo sriubos katilėlis, seniokas ilgėdavosi savo karšto galinio kambarėlio knygyne, saulės siaudimo dulkinoje migdolų medžių lajoje, garvežio švilpimo, drumsčiančio mieguistą siestą, - kaip Makonde ilgėdavosi žiemos židinyje kaistančios sriubos, kavos pupelių pardavėjo šauksmų gatvėje ir pavasarį pralekiančių vieversių. Draskomas šių dviejų nostalgijų, kurios atspindėdavo viena kitą kaip du priešais sustatyti veidrodžiai, galiausiai jis patarė savo draugams apleisti Makondą, užmiršti, ką juos buvo mokinęs apie pasaulį ir žmogaus širdį, spjauti į Horacijų ir, kad ir kur jie būtų, visada prisiminti, jog praeitis – melas, jog atminčiai nėra kelio atgal, jog kiekvienas prabėgęs pavasaris nesugrįžta ir jog pati beprotiškiausia ir tvirčiausia meilė tveria tik akimirką.
( Gabriel García Márquez )
[ One Hundred Years of Solitude ]
www.QuoteSweet.com